黑料不打烊

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) tautini懦 拧oki懦 ansamblis „Vingis“ jau 55-erius metus garsina universiteto vard膮 tiek Lietuvoje, tiek u啪sienyje. Savo titulais gars臈jantis kolektyvas gali d啪iaugtis ilgamet臈mis tradicijomis ir entuziastingais nariais. Su kolektyvo meno vadove Maryte Rimute Zaleckaite susitikome pra臈jus vos kelioms dienoms po „Vingio“ senjor懦 ansamblio „Vilnis“ gastroli懦 Europoje: „Kaip visada, viskas turi nutikti vienu metu. B奴tent m奴s懦 susitikimo valand膮 man paskyr臈 susitikim膮 su meistru! O juk visas kitas dienas buvau laisva. Ir b奴tent 拧寞 laik膮...“ – besijuokdama 寞 VGTU architekt奴ros kiemel寞 寞b臈ga vadov臈. Ap啪i奴r臈jusios „Vingio“ repeticij懦 patalpas ir nuotrauk懦 sien膮, s臈dome pokalbio.

 

 

Ansambliui vadovauju nuo 1997 met懦. Kai „Vingis“ gegu啪臈s m臈nes寞 拧vent臈 savo 55-eri懦 gyvavimo met懦 jubiliej懦, a拧 pa啪ym臈jau savo dvide拧imt met懦 拧iame kolektyve.

 

 

Mano at臈jimas jau tapo smagia istorija, kurios niekada neu啪mir拧iu. Senasis m奴s懦 vadovas Ri膷ardas Tamutis kolektyvui atidav臈 vis膮 savo gyvenim膮. Jis buvo gudrus 啪mogus. R. Tamutis – buv臋s mano d臈stytojas. Prad臈j臋s ie拧koti, kam perduoti ansambl寞, ir 啪inodamas, kad a拧 dirbu Vilniuje, jis nusprend臈 patikrinti, ar tik膷iau eiti meno vadov臈s pareigas. Taigi, jo d臈ka a拧 tapau Vilniaus technologij懦 ir dizaino kolegijos tautini懦 拧oki懦 kolektyvo „Sietuva“ antr膮ja vadove. Pra臈jus metams jis mane pasikviet臈 寞 sve膷ius. Pakviet臈 ateiti ir pasi啪i奴r臈ti, kaip dirba „Vingis“. I拧kart sutikau, juk nuo paauglyst臈s 啪av臈jausi 拧iuo ansambliu. Tada „Vingio“ repeticijos vykdavo prie Au拧ros vart懦 esan膷iose vienuolyno patalpose. Tad nueinu a拧 寞 vienuolyn膮, leid啪iuosi tamsiais klaid啪iais takais, klausydamasi ka啪kur 寞 啪em臋 kauk拧in膷i懦 拧oki懦 bateli懦 kulniuk懦. Staiga pro mane prab臈ga keli jaunuoliai. Suprantu, kad einu teisinga kryptimi. Kiek nustembu, nes jie prab臈gdami man nusi拧ypso ir sako: „Laba diena!“ Prasid臈jus repeticijai, kaip visada, i拧sirikiuoja 拧ok臈jai ir atsistoja koncertmeisteris. A拧, kaip priimta sve膷iui, taip pat atsistoju. Po nusilenkimo vadovas parei拧kia: „Pas jus sve膷iuose b奴sima meno vadov臈 Maryt臈 Rimut臈 Zaleckait臈.“ A拧 tiesiog kvapo netekau. Galvoju: „Pajuokavo.“ Bet taip viskas ir i拧sirutuliojo.

 

 

Gyvenime daug kur 拧okau. Giminai膷iai sakydavo, kad esu tam gimusi, nes jau b奴dama 4–5 metuk懦 lankiau balet膮. Mane nor臈jo pasiimti 寞 Leningrado baleto mokykl膮, ta膷iau buvau dar per ma啪a. Tada senel臈 pak臈l臈 namuose skandal膮: „Kur 膷ia ma啪膮 vaik膮 寞 Rusij膮 atiduosi vien膮!“ Taip pasilikau Lietuvoje. Kaip reikia, taip gyvenimas ir klostosi. V臈liau mokykloje 拧okau liaudies 拧okius, tuo metu susipa啪inau ir su kitais 啪anrais: sportiniais ir pramoginiais, estradiniais 拧okiais... Galiausiai, pabaigusi mokykl膮, stojau 寞 choreografij膮.

 

 

Mokykloje tur臈jau stipri膮 tautini懦 拧oki懦 mokytoj膮, kuri r奴pinosi mumis iki pat vyresni懦j懦 klasi懦. Visi buvome kaip 拧eima – vyresnieji mumis r奴pinosi. Taip pat labai didel寞 寞sp奴d寞 paliko dain懦 拧vent臈s, repeticijas prie拧 didelius renginius ir svarbius pasirodymus dar dabar atsimenu su d啪iaugsmu. Kalbant apie kitus 啪anrus, sportinius ar estradinius 拧okius, tokio lygiaver膷io jausmo a拧 niekur nepajau膷iau. Visur kitur buvo grie啪tos taisykl臈s, kurios man atrod臈 nes膮啪iningos, matyt, ne mano 拧ird啪iai buvo. Tuo tarpu masin臈s liaudies kult奴ros susib奴rimo 拧vent臈s visada 啪av臈jo ir paliko gil懦 寞sp奴d寞.

 

 

„Vingis“ visada turi apie 60–70 nari懦. Ansamblis sudarytas i拧 trij懦 grupi懦. Pagrindin臈 grup臈 yra 拧ok臈jai. Kaip 拧oki懦 ansamblis, mes privalome tur臈ti dvi sud臈tis. Turime muzikin臋 grup臋 bei vokalin寞 ansambl寞. Jei b奴tume dain懦-拧oki懦 ansamblis, visi tur臈t懦 vienodas teises: liaudies instrument懦 orkestras, choreografin臈 grup臈 ir choras. Ta膷iau „Vingyje“ pirmu smuiku groja 拧ok臈jai.

 

 

Meno vadovas atsakingas u啪 visk膮: 寞vaizd寞, program懦 turin寞, kokyb臋. Esu vadybinink臈, direktor臈 ir materialiojo turto saugotoja. Visgi, kadangi esu choreograf臈, did啪iausi膮 d臈mes寞 skiriu 拧okiui.

 

 

Manau, visi ansambliai turi sav懦 tradicijas ir jas palaiko. Tai priklauso nuo 啪moni懦, kurie yra ansamblio viduje. „Vingis“ tradicij懦 turi daug ir visuomet j懦 yra laikomasi. Viena stipriausi懦 – ry拧ys su m奴s懦 alumnais. Tradicin臈je kolektyvo vasaros stovykloje Auk拧tadvaryje „Vingis“ savait臋 dirba ir ruo拧ia program膮 savaitgaliui. 膶ia nuo penktadienio suva啪iuoja vis懦 laik懦 alumnai. 艩i膮 dat膮 啪ino visi esami ir buv臋 ansamblie膷iai. 漠sik奴rus palapini懦 miesteliui, sukuriamas lau啪as, prie kurio pristatomi naujokai. Tai yra m奴s懦 gimin臈s susitikimas. Stovykloje labai puikiai jau膷iama, kaip kolektyve mes vertiname vieni kitus. Tai yra labai stiprus ry拧ys, kur寞 ne kiekvienas 啪mogus turi savo gimin臈je.

 

 

Tai – 寞dirbio ir tradicij懦 pasekm臈. 膶ia viskas kei膷iasi skland啪iai, visi tuo did啪iuojam臈s. Kai tradicijos yra gra啪iai palaikomos, at臈j臋 naujokai lengvai 寞silieja 寞 nauj膮 aplink膮. 沤inoma, b奴na visko, ateina ir toki懦, kurie greitai mus palieka. Vis tik daugiau b奴na klausian膷i懦, ar gal臈s pasilikti, jei nutaria keisti universitet膮. Paprastai, jei jau priimame ir metus kartu dirbame, nebepaleid啪iame. Ansamblyje galima b奴ti 拧e拧erius metus: keturis bakalauro ir du magistro. Sugniau啪臋 kum拧膷ius „vingie膷iai“ galvoja, ar lieps i拧eiti, ar gal dar leis pasilikti. 膶ia daug prisideda alumnai, kurie 寞k奴r臈 savo ansambl寞 ir laukia vis懦, baigian膷i懦 savo karjer膮 universiteto ansamblyje.

 

 

Saky膷iau, v臈l sugr寞啪ta ir stipr臈ja noras atstovauti savo tautinei kult奴rai. Buvo toks laikotarpis, kai liaudies kult奴ra Lietuvoje buvo suvokiama kaip nemadinga, negra啪i ar absurdi拧ka. Da啪nai toki膮 nuomon臋 turi tie, kurie su liaudies menu menkai susid奴r臈. Palyginti su kitomis pasaulio 拧alimis, mes nevertiname savo tautinio palikimo. Svetur mok臈ti dainuoti, 拧okti, groti savo muzik膮 yra garb臈s reikalas. O pas lietuvius, jei savo – tai kaimas. 艩iandien situacija jau kitokia. Atva啪iuoja jaunimas, ypa膷 vaikinai, i拧 ma啪懦 miesteli懦 niekada ne拧ok臋. Pri臈mimo 寞 kolektyv膮 metu, nors ne balet膮 pra拧ome demonstruoti, jie juokiasi patys i拧 sav臋s, nes kojos su rankomis nebesusitinka ar koj懦 per daug pasidaro...

 

 

Manau, yra vienas dalykas, kur寞 sunku pasiekti ir, matyt, mes tai pasiek臈me ir palaikome. Visi 啪ino arba numano, k膮 rei拧kia b奴ti artistu, t. y. u啪lipti ant scenos ir atsistoti prie拧 啪i奴rov膮. Ne kiekvienam u啪tenka dr膮sos ir profesionalumo 啪i奴rov膮 nustebinti. 沤inoma, daug k膮 lemia programos, technin臈s priemon臈s, bet 啪i奴rovai, be profesionalumo, labiausiai 寞vertina tikrum膮 – i拧mokti tai perduoti yra did啪iausias pasiekimas. Artistas gali b奴ti labai techni拧kas, bet pilkas. Dar gali labai pla膷iai 拧ypsotis, bet tik l奴p懦 raumenimis. Gali mergina 啪i奴r臈ti 寞 vaikin膮 ir spind臈ti meile kaip ind懦 serialuose, bet tai nenat奴ralu. Turi pasiekti, kad, vos merginai mirktel臈jus blakstienomis, vaikinas i拧ties nuraust懦. 艩ok臈jas turi pasi啪i奴r臈ti 寞 啪i奴rov膮 ir 啪engti 啪ingsn寞 su i拧tiesta ranka taip, kad s臈dintysis a拧ar膮 nubraukt懦. Ir tai pasiekiama tik tada, kai kasdienis ansamblio gyvenimas yra meile, draugi拧kumu ir paprastumu gr寞sti santykiai.

 

Ansamblis, u啪lip臋s ant scenos, akimis ir 拧irdimi turi mok臈ti u啪kabinti 啪i奴rov膮, o ypa膷 komisij膮. Scena n臈ra vien technika. A拧 merginoms labai da啪nai pasakoju pavyzd寞 i拧 baleto istorijos apie An膮 Pavlov膮. Jau b奴dama vyresn臈, Ana tur臈jo savo 拧oki懦 mokykl膮, kurioje pamokas vesdavo apsisiautusi skara. Kart膮 ma啪os paauglyt臈s triuk拧maudamos apsupo j膮 rateliu. Merginos susigin膷ijo, ar mokytoja dar gal臈t懦 susukti 32 fouette. Kaip balerinai, tai − technikos 寞vertinimas. Ana pa啪i奴r臈jo 寞 mergaites, nusi臈m臈 skar膮, atsistojo ir susuko 32 fouette. Tada ji v臈l apsisiaut臈 skara ir pasak臈: „Mergait臈s, tai, k膮 a拧 dabar dariau, yra tik technika, o baletas yra tai, kas 拧irdyje.“ Jokia technika tav臋s nepavers did啪iu solistu, jeigu tu netur臈si 拧irdies ir ja neu啪kabinsi 啪i奴rovo. Tai yra menas, nuo to prasideda darbas scenoje.

 

 

 

A拧 nemanau, kad liaudies menas prarast懦 savast寞. Dabar 拧ia tema vyksta daug gin膷懦. Tarybiniais laikais gin膷ijosi senieji ir sceniniai folkloristai. Tada visi gin膷ijosi, kur yra menas, k膮 reikia vertinti. Sceniniai folkloristai buvo kaltinami velnio baletu. Sceninis menas taip ir gim臈 – rusai sukry啪mino folklor膮 su baletu ir atsirado sceninis liaudies menas.

Sceninis folkloras yra techni拧kai auk拧tesn臈 kult奴ra. Atsirado nauja gerb臈j懦 grup臈, ypa膷 jaunimo, kuriems nor臈josi ka啪ko daugiau, 寞sp奴dingiau, bet likti savame tautos 啪anre. Manau, dabar v臈l at臈jo toks laikmetis, kai norisi ka啪ko kito – 寞sp奴dingesnio, 拧iuolaiki拧kesnio, ir tuo keliu reikia eiti. Kitas dalykas, dabar esame ties slenks膷iu, kai bandome moderninti liaudies men膮, bet ne啪inome, kas gra啪u, o kas ne, ir visk膮 bandome. Kaip, neprarandant to, kas yra, sukurti nauj膮 keli膮? Reikia atrasti dar vien膮 vag膮, kuria gra啪iai eit懦 tai, kas sena, ir tai, kas nauja. Negalime subanalinti, suvulgarinti ar 寞啪eisti liaudi拧kos kult奴ros, kuri yra labai kukli. Tokia k奴ryba turi b奴ti itin subtili, tad, matyt, dar n臈ra tokio, kas parodyt懦 gra啪懦 pavyzd寞. Sceniniame 拧okyje turime gra啪ius br臈啪inius, kurie pinasi pereinant i拧 vieno 寞 kit膮. Dain懦 拧vent臈se, stadione, didel臈se erdv臈se, m奴s懦 br臈啪iniai dar labiau atgyja. Kitos tautos to neturi, tad nepraraskime 拧io turto. O kad reikia eiti moderniu keliu, tai a拧 sutinku. Tiesiog Lietuvoje muzikantai ir choreografai turi atrasti t膮 nauj膮 jungt寞. Kol kas tai tik paie拧k懦 kelias.

 

 

Tarptautini懦 festivali懦, ypa膷 priklausan膷i懦 CIOFF (Tarptautin臈 folkloro festivali懦 taryba) arba IOV (Tarptautin臈 tautinio meno organizacija) organizacijoms, programos yra labai 寞vairios. 膶ia vienas po kito pasirodo 膶il臈s, Brazilijos, Afrikos, Azijos, Rusijos, Ukrainos, Gruzijos, Arm臈nijos, Kabardos-Balkarijos ir kiti ansambliai. Da啪nai kitatau膷i懦 pasirodymai d臈l kostium懦, 啪ingsni懦 ar triuk懦 prilygsta sceniniam 拧ou. Ta膷iau lietuviai 寞 scen膮 i拧eina su 拧velnumu, harmoningumu, nat奴ralumu ir dar nematytu br臈啪iniu. D臈vime rank懦 darbo aukso vert臈s kostiumus, kurie austi, si奴ti ir siuvin臈ti rankomis nuo galvos iki koj懦. M奴s懦 i拧skirtinumas – tai melodingumas ir br臈啪inio turtingumas.

 

 

Programose naudojamos met懦 ciklo, 拧eimos ir darbo tradicij懦 temos. Tai gali b奴ti vestuvi懦 puota, lin懦 s臈jos metas, derliaus 拧vent臈s. 沤inoma, yra ir linksmybi懦 programos, ir jaunimo meilei skirt懦 dain懦, ta膷iau da啪niausiai liaudies kult奴ra kalba apie 啪mogaus gyvenim膮 met懦 t臈km臈je.

 

 

Kiekvien膮 kart膮 prie拧 jubiliej懦 pagalvoji, koki膮 program膮 kursi. Pagrindin臈 mintis 拧寞 kart膮 – jaunimo bendravimas. Pasirinkome vien膮 拧ventin臋 jaunimo dien膮. Viskas prasideda nuo ankstaus ryto, kai merginos r奴ke renka g臈les. O kada baigiasi jaunimo linksmyb臈s? Anks膷iau 拧okdavo iki tol, kol u啪giedodavo pirmi gaid啪iai. Pana拧iai ir 拧iais laikais – iki pary膷i懦. Pamenu, kai buvome Sicilijos kalnuose, pary膷iais i拧girdau ka啪kur pa啪寞stamas gaidas. A拧 dar miegojau, kai u啪 lango pasigirdo: „Negiedokit, gaideliai, ne啪adinkit saulel臈s.“ Taip a拧 suk奴riau 拧ok寞, kur寞 mes pavadinome „Iki pary膷i懦“. Taigi, rengdami 拧vent臋, nor臈jome, kad visi sve膷iai ateit懦 pasiruo拧臋 linksmintis iki au拧ros.

 

 

A拧 kiekvien膮 kart膮 labai d啪iaugiuosi savo studentais. J懦 fantazija berib臈. Visko papasakoti ne寞manoma. „Vingis“ visada randa, k膮 veikti, net jei s膮lygos ir n臈ra pa膷ios tinkamiausios. Prisimenu, Pranc奴zijoje gyvenome toli nuo centro esan膷ioje sporto sal臈je. Kadangi nelabai tur臈jome, kur i拧eiti, buvo gan臈tinai nuobodu. Na, ir nutiko toks dalykas kaip varnos laidotuv臈s. Vaikinai rado nugai拧usi膮 varn膮, padar臈 postament膮, ant jo t膮 k奴nel寞 pad臈jo. Paskui atsirado daugiau d臈啪u膷i懦. Ateina merginos, nuskina g臈ly膷i懦. Kitos merginos nupina i拧 t懦 g臈li懦 vainik臈l寞 – varna jau guli vainike. Galiausiai visi 寞sisuko 寞 tok寞 spektakl寞, net ir velion臈s gimin臈ms lai拧kus ra拧臈. J奴s ne寞sivaizduojate, iki kokio teatro visa tai nu臈jo. Viskas baig臈si tikromis laidotuv臈mis su smilkalais, 拧ermenimis ir atvykusiomis gimin臈mis. Tuo metu pas mus buvo 拧ok臈jas, pavarde Kuosa, ir birbynininkas, pavarde 艩arka. Jie bud臈jo prie varnos kapo ir visiems pasakojo, kok寞 gyvenim膮 varna nugyveno. Kaip jie sak臈: „Jeigu varna b奴t懦 啪inojusi, kaip nugai拧, b奴t懦 tai padariusi anks膷iau.“ Taigi, m奴s懦 ansamblis sugeba apsigyventi vienoje fantazijoje.

 

 

Jau膷iu atsakomyb臋 u啪 at臈jusi膮 nauj膮 kart膮. Noriu, kad ir ji patirt懦, pasiekt懦 visko, k膮 gali geriausio. 艩alia sceninio gyvenimo norisi sukurti ir draugi拧k膮 kolektyv膮. Norisi gra啪i懦 program懦, 寞kv臈pimo. Norisi, kad kiekviena karta did啪iuot懦si buvusi „vingie膷iais“, nors 啪odis „buvo“ 膷ia netinka. „Vingie膷iu“ tampama kart膮 ir visam laikui. „Vingis“ n臈ra tik ansamblis, tai – gyvenimo b奴das.