2020-05-08
Apie karantin膮, visuomen臈s reikal膮 ir Lietuvos kelius
Pareng臈 Tomas Ka膷erauskas, VGTU K奴rybini懦 industrij懦 fakulteto Filosofijos ir kult奴ros studij懦 katedra
Karantinas – proga sustoti ir pam膮styti apie tai, kur at臈jome ir kur norime eiti. Ne寞manoma kalb臈ti i拧imtinai apie Lietuvos keli膮: m奴s懦 拧alis juda drauge su kitomis Europos ir Vakar懦 pasaulio valstyb臈mis, nors neb奴tinai lygiuodamasi 寞 jas. Nuo antikos laik懦 demokratija siejama su vie拧uma: respublika ir rei拧kia res publica, visuomen臈s reikal膮. Kitaip tariant, esame pilie膷iai tiek, kiek dalyvaujame puosel臈dami savo valstyb臈s k奴rimo reikal膮. Iki 拧iol negird臈tas karantino paradoksas tas, kad vie拧ai nieko neveikdami daugiausia pasitarnaujame visuomenei – neapsikre膷iame ir neapkre膷iame kit懦. Juk ne kiekvienas turi galimyb臋 tapti apsaugini懦 kauki懦 akcijos 拧aukliu.
Kalbant apie karantino precendentus, pirmiausia man 拧auna 寞 galv膮 ne 2008 m. ekonomin臈 kriz臈 ar XX a. tre膷iojo ir ketvirtojo de拧imtme膷io ekonomin臈 depresija, kuri膮 atsimena nebent m奴s懦 seneliai. Ry拧kiausias precendentas – labiau lokalus nei globalus – ekonomin臈 blokada, Lietuvai paskelbus nepriklausomyb臋. Pana拧u tuo, kad patyr臈me ekonomini懦 b臈d懦, kurios buvo primestos: tada – svetimos 拧alies, dabar – nenugalimos j臈gos. Vis d臈lto lieka atviras klausimas, ar 拧i j臈ga nebuvo i拧provokuota 啪mogaus. Kalbant apie blokad膮, m奴s懦 reakcija buvo ne寞prasta, bet simptomi拧ka. Pirma, blokad膮 sutikome entuziastingai (kito 啪od啪io nerandu), nes tai buvo neoficialus m奴s懦 suverenumo pripa啪inimas ir netgi signalizavo apie mil啪ino ant molini懦 koj懦 kapituliacij膮. Antra, m奴s懦 jauna vald啪ia pakviet臈 寞kurti blokados fond膮. Buvome pakviesti atsikratyti sukaupto aukso, kad pasijustume laisvi nuo ekonomini懦 b臈d懦?
Atgimimas apnuogino kontrast膮 tarp beribi拧kumo poj奴膷io ir siauro pasirinkimo pl臈toti versl膮. Atrod臈, staiga mums atsiv臈r臈 pasaulis su visomis galimyb臈mis, viena (bet tik viena) kuri懦 – pl臈toti versl膮. Kirb臈jo abejon臈 – ar, pasirink臋 vien膮, neprarasime vis懦 kit懦? O gal atvirk拧膷iai – verslininkai, protingi 啪mon臈s, suprantantys, kad pinigai neteikia laim臈s, yra donkichotai, berg啪d啪iai kovojantys u啪 visuomen臈s ekonomin臋 gerov臋 ir d臈l jos besiaukojantys? Prisiminkime Arvyd膮 艩lioger寞 – jud臈jome greitkeliu, kuriame verslas, privatizavimas ir aferos sumi拧usios.
Ar laim臋 suteikia vien klestinti ekonomika? Kaip min臈ta, ekonomin臈s blokados pamoka kitokia. Kuo garsi Lietuva? Dviem dalykais: pa啪angiais lazeriais ir dideliu savi啪udybi懦 skai膷iumi. Ar ir kaip tai susij臋? Emigracija – dar vienas mus garsinantis rodiklis. Emigracija rodo m奴s懦 judrum膮 ie拧kant ekonomin臈s naudos ar bandym膮 apr臈pti tai, kas neapr臈piama. Pasaul寞? Vien katastrofos ir pandemijos ver膷ia mus gr寞啪ti? Beje, gr寞啪ti ten, kur beveik n臈ra ekonomikos.
K膮 gavome su nepriklausomybe? Ne tik 啪od啪io ir veiksmo laisv臋, bet ir atsakomyb臋. Paradoksalu, bet 拧i atsakomyb臈 u啪 savo 拧al寞 n臈ra lokali. Kur judame – link vartojimo laisv臈s, netgi vir拧ijan膷ios m奴s懦 finansines galimybes, link pa啪angaus buvimo, laiduojan膷io technologij懦 pl臈tr膮, o gal link katastrofos? Tarkime, ekologin臈s. Tol, kol jos nesustabdys kitos katastrofos? Ar mums b奴tinas koronavirusas, kad m奴s懦 pasaulio tar拧a suma啪臈t懦? Prisiminkime Alg寞 Mick奴n膮: lekiame ant pa啪angos tigro – nu拧okti ne寞manoma, nes jis tave su臈s. Ar b奴sime su臈sti, jei nu拧oksime nuo vartojimo ir ekonomin臈s gerov臈s vaikymosi tigro?
Vis d臈lto ne b臈gimas, strimgalviais vaikantis ekonomin臈s gerov臈s ar technologin臈s pa啪angos, o stabtel臈jimas ver膷ia mus kurti – ne tik ir ne tiek savo verslo strategijas, kiek savo gyvenim膮, kurio dydis dabar matuojamas ma啪umu b奴nant su savo 拧eima namuose. Savi啪udybi懦 daugiausia 寞vyksta ekonomin臈s gerov臈s, o ma啪iausia – kar懦 ir katastrof懦 metu. Koks didesnis mus pasiduoti ver膷iantis i拧bandymas – ekonominio klest臈jimo ar ekonomikos 啪lugimo? Ar 啪lungan膷ios k奴rybin臈s industrijos signalizuoja apie k奴rybos visuomen臋? K奴rybos visuomen臈 寞sivyraus tuomet, kai ateis tylios k奴rybos metas, mums pergyvenus k奴rybos infliacijos ir devalvacijos laikus?
Pabaigsiu keliais klausimais. Ar viruso lazeris sutelk臈 m奴s懦 d臈mes寞 寞 svarbiausius dalykus? Ar u啪klup臋s virusas kaip tik nei拧ry拧kino m奴s懦 seniai sergan膷ios visuomen臈s ligos simptom懦? Ar n臈ra taip, kad sergame ne tik ir ne tiek gamtos eksploatavimo manija, kiek netinkamu m膮stymu, kuriam pirmiausia reikia drena啪o? Galb奴t apsikr臈t臈me solidarumu, kai esame atskirti vieni nuo kit懦? Galb奴t platesn臈mis – ne vien ekonomin臈mis – nuostatomis? Galb奴t prad臈jome labiau branginti gyvyb臋? Kas svarbiausia m奴s懦 gyvenime? Jei vis dar manome, kad pinigai, galb奴t juos turime kam nors paaukoti, pavyzd啪iui, fondui, organizuojan膷iam pagalb膮 karantino metu? Karantino, kuris keistai ver膷ia mus daugiau bendrauti, skaityti ir m膮styti? Tyliai kurti?
Karantinas – proga sustoti ir pam膮styti apie tai, kur at臈jome ir kur norime eiti. Ne寞manoma kalb臈ti i拧imtinai apie Lietuvos keli膮: m奴s懦 拧alis juda drauge su kitomis Europos ir Vakar懦 pasaulio valstyb臈mis, nors neb奴tinai lygiuodamasi 寞 jas. Nuo antikos laik懦 demokratija siejama su vie拧uma: respublika ir rei拧kia res publica, visuomen臈s reikal膮. Kitaip tariant, esame pilie膷iai tiek, kiek dalyvaujame puosel臈dami savo valstyb臈s k奴rimo reikal膮. Iki 拧iol negird臈tas karantino paradoksas tas, kad vie拧ai nieko neveikdami daugiausia pasitarnaujame visuomenei – neapsikre膷iame ir neapkre膷iame kit懦. Juk ne kiekvienas turi galimyb臋 tapti apsaugini懦 kauki懦 akcijos 拧aukliu.
Kalbant apie karantino precendentus, pirmiausia man 拧auna 寞 galv膮 ne 2008 m. ekonomin臈 kriz臈 ar XX a. tre膷iojo ir ketvirtojo de拧imtme膷io ekonomin臈 depresija, kuri膮 atsimena nebent m奴s懦 seneliai. Ry拧kiausias precendentas – labiau lokalus nei globalus – ekonomin臈 blokada, Lietuvai paskelbus nepriklausomyb臋. Pana拧u tuo, kad patyr臈me ekonomini懦 b臈d懦, kurios buvo primestos: tada – svetimos 拧alies, dabar – nenugalimos j臈gos. Vis d臈lto lieka atviras klausimas, ar 拧i j臈ga nebuvo i拧provokuota 啪mogaus. Kalbant apie blokad膮, m奴s懦 reakcija buvo ne寞prasta, bet simptomi拧ka. Pirma, blokad膮 sutikome entuziastingai (kito 啪od啪io nerandu), nes tai buvo neoficialus m奴s懦 suverenumo pripa啪inimas ir netgi signalizavo apie mil啪ino ant molini懦 koj懦 kapituliacij膮. Antra, m奴s懦 jauna vald啪ia pakviet臈 寞kurti blokados fond膮. Buvome pakviesti atsikratyti sukaupto aukso, kad pasijustume laisvi nuo ekonomini懦 b臈d懦?
Atgimimas apnuogino kontrast膮 tarp beribi拧kumo poj奴膷io ir siauro pasirinkimo pl臈toti versl膮. Atrod臈, staiga mums atsiv臈r臈 pasaulis su visomis galimyb臈mis, viena (bet tik viena) kuri懦 – pl臈toti versl膮. Kirb臈jo abejon臈 – ar, pasirink臋 vien膮, neprarasime vis懦 kit懦? O gal atvirk拧膷iai – verslininkai, protingi 啪mon臈s, suprantantys, kad pinigai neteikia laim臈s, yra donkichotai, berg啪d啪iai kovojantys u啪 visuomen臈s ekonomin臋 gerov臋 ir d臈l jos besiaukojantys? Prisiminkime Arvyd膮 艩lioger寞 – jud臈jome greitkeliu, kuriame verslas, privatizavimas ir aferos sumi拧usios.
Ar laim臋 suteikia vien klestinti ekonomika? Kaip min臈ta, ekonomin臈s blokados pamoka kitokia. Kuo garsi Lietuva? Dviem dalykais: pa啪angiais lazeriais ir dideliu savi啪udybi懦 skai膷iumi. Ar ir kaip tai susij臋? Emigracija – dar vienas mus garsinantis rodiklis. Emigracija rodo m奴s懦 judrum膮 ie拧kant ekonomin臈s naudos ar bandym膮 apr臈pti tai, kas neapr臈piama. Pasaul寞? Vien katastrofos ir pandemijos ver膷ia mus gr寞啪ti? Beje, gr寞啪ti ten, kur beveik n臈ra ekonomikos.
K膮 gavome su nepriklausomybe? Ne tik 啪od啪io ir veiksmo laisv臋, bet ir atsakomyb臋. Paradoksalu, bet 拧i atsakomyb臈 u啪 savo 拧al寞 n臈ra lokali. Kur judame – link vartojimo laisv臈s, netgi vir拧ijan膷ios m奴s懦 finansines galimybes, link pa啪angaus buvimo, laiduojan膷io technologij懦 pl臈tr膮, o gal link katastrofos? Tarkime, ekologin臈s. Tol, kol jos nesustabdys kitos katastrofos? Ar mums b奴tinas koronavirusas, kad m奴s懦 pasaulio tar拧a suma啪臈t懦? Prisiminkime Alg寞 Mick奴n膮: lekiame ant pa啪angos tigro – nu拧okti ne寞manoma, nes jis tave su臈s. Ar b奴sime su臈sti, jei nu拧oksime nuo vartojimo ir ekonomin臈s gerov臈s vaikymosi tigro?
Vis d臈lto ne b臈gimas, strimgalviais vaikantis ekonomin臈s gerov臈s ar technologin臈s pa啪angos, o stabtel臈jimas ver膷ia mus kurti – ne tik ir ne tiek savo verslo strategijas, kiek savo gyvenim膮, kurio dydis dabar matuojamas ma啪umu b奴nant su savo 拧eima namuose. Savi啪udybi懦 daugiausia 寞vyksta ekonomin臈s gerov臈s, o ma啪iausia – kar懦 ir katastrof懦 metu. Koks didesnis mus pasiduoti ver膷iantis i拧bandymas – ekonominio klest臈jimo ar ekonomikos 啪lugimo? Ar 啪lungan膷ios k奴rybin臈s industrijos signalizuoja apie k奴rybos visuomen臋? K奴rybos visuomen臈 寞sivyraus tuomet, kai ateis tylios k奴rybos metas, mums pergyvenus k奴rybos infliacijos ir devalvacijos laikus?
Pabaigsiu keliais klausimais. Ar viruso lazeris sutelk臈 m奴s懦 d臈mes寞 寞 svarbiausius dalykus? Ar u啪klup臋s virusas kaip tik nei拧ry拧kino m奴s懦 seniai sergan膷ios visuomen臈s ligos simptom懦? Ar n臈ra taip, kad sergame ne tik ir ne tiek gamtos eksploatavimo manija, kiek netinkamu m膮stymu, kuriam pirmiausia reikia drena啪o? Galb奴t apsikr臈t臈me solidarumu, kai esame atskirti vieni nuo kit懦? Galb奴t platesn臈mis – ne vien ekonomin臈mis – nuostatomis? Galb奴t prad臈jome labiau branginti gyvyb臋? Kas svarbiausia m奴s懦 gyvenime? Jei vis dar manome, kad pinigai, galb奴t juos turime kam nors paaukoti, pavyzd啪iui, fondui, organizuojan膷iam pagalb膮 karantino metu? Karantino, kuris keistai ver膷ia mus daugiau bendrauti, skaityti ir m膮styti? Tyliai kurti?