黑料不打烊

 

 

 

 

Man tai 寞domu, k奴rybi拧ka. Jau ne kart膮 esu min臈j臋s, kad 啪od寞 „architekt奴ra“ man pirmoji i拧tar臈 mano mo膷iut臈, mamos mama. Visuomet m臈gau pie拧ti, neblogai sek臈si matematika, tad tai man pasirod臈 gana artima. Nors, 啪inote, t懦 啪od啪i懦 aplinkiniai i拧taria labai nema啪ai, bet 拧is ka啪kod臈l 臈m臈 ir u啪kliuvo. Pasisek臈, kad tai 寞vyko gana anksti, tad sistemingai prad臈jau ruo拧tis stojamiesiems – iki j懦 likus dar trejiems metams va啪in臈jau 寞 Vilni懦 mokytis pie拧imo. To konkretaus apsisprendimo d臈l specialyb臈s momento neprisimenu, tik 啪inau, jog nesibla拧kiau. Jau nuo devintos klas臈s 拧i mintis prad臈jo viduje br臋sti, augti ir u啪augo iki apsisprendimo – be jokios lemtingos dienos, 寞vykio, be svyravimo. Tuo metu architekt奴ros buvo galima mokytis Vilniaus dail臈s akademijoje arba VGTU, kur寞 ir pasirinkau. Galb奴t 拧iek tiek patar臈 t臈vai, kurie labiau tik臈jo in啪inerine puse.

 

Buvo, 啪inoma. Manau, kiekvienam 啪mogui, kuris atvirai 啪i奴ri 寞 pasaul寞, kriti拧kai vertina save, savo veikl膮, ateina abejoni懦 laikas. Jis mane u啪klupo, atrodo, b奴nant tre膷iame kurse. Nat奴ralu. Jauni 啪mon臈s neretai pasirenka specialyb臋, o v臈liau supranta, jog pateko ne ten, nes sprendim膮 daro paskatinti t臈v懦 ar d臈l kit懦 prie啪as膷i懦. Juk jie negali i拧 anksto 啪inoti, kas j懦 laukia. Labai normalu, kad 啪mogus persigalvoja, kei膷ia specialyb臋 ar po kiek laiko supranta, jog atsid奴r臈 ne savo rog臈se, tod臈l bando dirbti kit膮 darb膮. T膮, kur寞 moka ir gali dirbti, kuris jam teikia d啪iaugsm膮.

 

Mane visuomet trauk臈 teatras, studijuodamas labai aktyviai vaik拧膷iojau 寞 spektaklius ir iki 拧iol labai j寞 m臈gstu. Prisimenu, kad tarp re啪is奴ros ir architekt奴ros 寞啪velgiau nema啪ai s膮saj懦. Tuomet ka啪kuris i拧 did啪i懦j懦 re啪isieri懦 – Eimuntas Nekro拧ius, Rimas Tuminas ar Jonas Vaitkus – rinko re啪isieri懦 kurs膮. Nors iki tol nieko nebuvau dar臋s 拧ia kryptimi – nelankiau kokios nors saviveiklin臈s teatro studijos, nebuvau mok臋sis aktoryst臈s, – mintis pabandyti stoti 寞 re啪is奴ros studijas atrod臈 labai patraukli. 艩i mintis kur寞 laik膮 kamavo, visgi nesiry啪au jos 寞gyvendinti. Ar neliko nuoskaudos d臈l kadaise puosel臈t懦 nei拧sipild啪iusi懦 l奴kes膷i懦? Tikrai ne, visai d臈l to nesigailiu. Juolab kad galb奴t tai 拧iek tiek realizavosi per mano dukr膮, kuri mok臈si teatro scenografijos ir dabar dirba pagal specialyb臋.

 

 

Daug dalyk懦 buvo. Galvojant apie studij懦 laikus, visuomet pirmiausia prisimenu d臈stytojus, kurie man padar臈 didel臋 寞tak膮. Esu jiems d臈kingas tiek u啪 tiesiogines, tiek u啪 netiesiogines pamokas. 膶ia, vis懦 pirma, turiu pami­n臈ti Vytaut膮 Di膷i懦 ir Arn膮 Dineik膮 – 拧ie 啪mon臈s man padar臈 ry拧kiausi膮 poveik寞. Prisimenu ir Neringos Di膷iuvien臈s „1 000 gyventoj懦 miesto“ projekt膮, prisimenu jos reiklum膮, profesio­nalum膮, i拧manym膮. Visi 拧ie 啪mon臈s buvo neabejingi tam, k膮 daro, ir tai nei拧vengiamai 寞kvepia.

 

 

 

Ka啪kaip pavykdavo susitvarkyti su laiku – vis tiek ka啪kiek pamiegodavau. Be abejo, sutinku, kad architekt奴ra yra gana eikvojanti, sekinanti specialyb臈, bet su metais ateina patirtis, i拧moksti jausti likusio laiko ir darbo santyk寞. Pats studentams akcentuoju, jog viena bemieg臈 naktis yra normalu, bet, jei jos yra dvi, antr膮j膮 dirbsi taip l臈tai, kad kur kas labiau verta nueiti pamiegoti. 沤inoma, vadinamieji i拧tisiniai projektavimai tur臈jo savo 啪avesio, tod臈l kad tai buvo bendras k奴rybinis darbas, buvo tam tikra student懦 sinergija. Yra didelis skirtumas tarp to, kai projekt膮 ruo拧i vienas u啪sidar臋s namuose, ir to, kai panyri 寞 bendr膮 k奴rybin臋 dvasi膮, kuri tvyrodavo abiejuose buvusio Architekt奴ros fakulteto, tuomet 寞sik奴rusio Saul臈tekyje, auk拧­tuose.

 

Ma啪a to, ne tik pats su savo grupe ir kursu darai baigia­m膮j寞 darb膮 – galima sakyti, jog visas fakultetas tapdavo k奴ry­bin臈mis dirbtuv臈mis. Lankydavom臈s pas vyresnius, jie u啪ei­davo pas mus, dalijom臈s patirtimi, manau, jaunam k奴r臈jui tai yra dideli, vertingi dalykai.

 

Jeigu studento specialyb臈 jam tampa tarsi religija, tai neabejotinai yra geriausia, k膮 gali duoti universitetas. Dabar sunku pasakyti, kiek man tai suteik臈 VGTU kaip institucija, kiek prie to prisid臈jo 膷ia dirb臋 啪mon臈s (tai juk taip glaud啪iai susij臋), bet faktas, kad tai 寞vyko ir esu u啪 tai d臈kingas. Iki 拧iol nesitenkinu tuo, k膮 啪inau, stengiuosi vis ugdytis, lavintis, dom臈tis savo profesine sritimi.

 

 

Atgal 寞 VGTU mane pakviet臈 gerbiamas d臈stytojas Arnas Dineika. I拧 prad啪i懦 nesutikau, nor臈jau ilgiau padirb臈ti gamyboje, realiai projektuodamas. To niekada ir ne­me膷iau: d臈stytojavimas man pagal prioritetus visuomet buvo antroje vietoje, pirmoje – praktika, k奴ryba. Visuomet maniau, kad a拧 kuriu ir dar d臈stau, o ne d臈stau ir dar kuriu. Taigi, po kiek laiko teigiamai atsakiau 寞 拧寞 kvietim膮, tapau vyriausiuoju asistentu, prad臈jau d臈styti. Tai 寞vyko jau tikrai seniai, atrodo, 1993 metais, ir per 拧寞 laikotarp寞 nebuvo taip, kad b奴膷iau no­r臈j臋s atsisakyti pedagogin臈s veiklos. Keit臈si nebent d臈styto­javimo kr奴vis – dirbau visu ar puse etato.

 

 

Man svarbus ry拧ys su studentais, su jaun膮ja karta. Jau膷iu, kad ne tik juos ka啪ko i拧mokau, bet ir pats nema啪ai i拧 j懦 gaunu – tokio gyvo pulso, energijos, ry拧io su 拧iandiena. Dabartiniai studentai yra visi拧kai kitokie 啪mon臈s, palyginti ne tik su mano karta, bet ir, saky膷iau, su pra臈jusio de拧imtme膷io studentais. Jie reflektuoja gilesnius pasikeitimus visuomen臈­je, m膮styme, 寞pro膷iuose, gyvensenoje. Kai kas antr膮 dien膮 bendrauji su studentais, b奴ni tame aktualiajame lauke. Jiems galb奴t tr奴ksta patirties ir profesionalumo, visgi studentai turi tai, k膮 a拧 galb奴t galiu greitai prarasti, nebejausti, jei b奴siu nuo to u啪sidar臋s. Man i拧 tikr懦j懦 寞domu bendrauti su k奴rybin­gomis, alternatyviomis, kitokiomis asmenyb臈mis. Kiekviena­me kurse yra 啪moni懦, kurie net sunkiai telpa 寞 kokius nors institucinius, formaliuosius r臈mus, yra laisvi, kitaip m膮stan­tys, nebijantys reik拧tis, turintys min膷i懦 ir id臈j懦 – tokios asme­nyb臈s, nors kartais ir atrodo keistos, man yra labai 寞domios, su jomis tikrai smagu dirbti.

 

 

沤inoma, atsakomyb臈 yra didel臈 – t膮 tikrai suprantu, jau膷iu. Pagal savo galimybes stengiuosi tuos l奴kes膷ius pateisinti. Kartais nor臈膷iau, kad para tur臈t懦 dau­giau nei 24 valandas.

 

 

Pritar膷iau jai, bet su i拧lyga. Lyderio savyb臈s yra reikalingos, jeigu turi savo studij膮, savo architekt奴ros biur膮, vadovauji projektams. 艩iuo atveju tenka dirbti su tikrai dideliu b奴riu 啪mo­ni懦, 寞skaitant in啪inierius, statybininkus, u啪sakovus, da啪nai j懦 interesai yra skirtingi, o architektas visa tai turi suvienyti, sujungti 寞 vien膮 tiksl膮. Projektuojant kiek sud臈tingesn寞, didesn寞 objekt膮, niekada neapsieisime be kolektyvinio darbo, kolektyvin臈s architekt奴rin臈s k奴rybos. Visgi, jei renkiesi ram懦, tyl懦 darb膮 kokioje nors grup臈je, i拧manai detales, moki konstruoti, gerai, kokybi拧kai daryti br臈啪inius, tam neb奴tina b奴ti lyderiu, tiesiog tuomet 寞mon臈je neb奴si pirmasis 啪mogus. Kita vertus, tur臈si ir ma啪iau atsakomyb臈s – juk projekto vadovai, d臈dami para拧膮, prisiima did啪iul臋 atsakomyb臋 bent jau keletui met懦. Jeigu tavo ambicijos didel臈s, nori b奴ti matomas, kiekvienoje specialyb臈je tau bus reikalingos lyderio savyb臈s – tai negali b奴ti taikoma tik architekt奴rai.

 

 

 

Taip, tai buvo, bet gana seniai, kai buvau dar jaunas architektas. Ties膮 sakant, ne啪inau, ar neb奴膷iau ir ilgiau u啪sienyje u啪sibuv臋s, jei taip b奴t懦 susiklos膷iusios aplin­kyb臈s. Praktikos 寞gavimas kitose 拧alyse, ypa膷, jei pavyksta pakli奴ti 寞 geras kompanijas, man atrodo tikrai prasmingas. Kiekvienam 啪mogui naudinga i拧pl臈sti savo matymo lauk膮, patirt寞 esant skirtingoms s膮lygoms, situacijoms, nes v臈liau gr寞啪us 寞 Lietuv膮 lengviau matyti, kas 膷ia yra gerai, kas blogai, k膮 vert臈t懦 keisti. Saky膷iau, kad taip netgi sustipr臈ja nema­terialiosios vertyb臈s. Man da啪nai tenka bendrauti su u啪sie­nio partneriais: pastebiu, kad ten labai stipriai pasirei拧kia materializmas, pragmatizmas, beveik visiems architektams, priimant sprendimus, tai tampa pagrindiniu svertu. Be abejo, negalima teigti, kad pas mus tai neegzistuoja. B奴t懦 naivu ti­k臈tis altruist懦 u啪sakov懦, kurie 啪i奴ri 寞 architekt奴r膮 kaip 寞 men膮, kurie supranta, kad vardan tam tikr懦 nemateriali懦j懦, nesu­skai膷iuojam懦j懦 dalyk懦 b奴t懦 galima ka啪k膮 aukoti. Na, kad ir sutikti d臈l ma啪esnio ploto arba rinktis neb奴tinai pa膷i膮 ekono­mi拧kiausi膮 pastato form膮 – toki懦 atvej懦 vis ma啪臈ja. Pagrin­dinis architekto u啪davinys, matyt, ir yra tai, kaip, tenkinant visus tuos suskai膷iuojamuosius dalykus, vis dar sukurti kai k膮 nesuskai膷iuojamo, ka啪k膮, kas yra auk拧膷iau skai膷i懦.

 

 

沤inoma, visada. A拧 tikrai negaliu daryti darbo, kuriuo netikiu. Kartais tenka atsisakyti ir, sakykime, tikrai didelio objekto miesto centre. Jeigu esu ver膷iamas ka啪k膮 daryti taip, kaip man netinka, dar­bo atsisakysiu net ir tuo atveju, kai jau yra padarytas tam tik-ras 寞dirbis, jau yra pa啪engta priekin. Tokiais atvejais bandau padaryti visk膮, kad 寞tikin膷iau pakeisti nuomon臋, o, jeigu vis­gi nepavyksta, jeigu tie skai膷iai, exeliai ima vir拧懦, neie拧koma kompromis懦, a拧 atsisakau.

 

 

Turb奴t visiems skirtingai. Gal vienas architektas turi ambicij膮 realizuoti didel寞 darb膮 ir b奴ti pasteb臈tas kur nors u啪sienyje – Berlyne, Stokholme, kad ir Var拧uvoje. Galb奴t jam tai yra auk拧膷iausias lygis.

 

 

Man Vilnius yra svarbus. Nors 膷ia negimiau, esu atvyk臋s i拧 沤emaitijos, bet jau nuo 1980-懦j懦 labai bandau suprasti, pajusti 拧寞 miest膮. Taigi, savo s膮skaitoje turiu netgi trisde拧imt 拧e拧erius glaudaus bendravimo su Vilniumi metus. Tai yra labai gilus miestas. Nors kitose 拧alyse esu praleid臋s nema啪ai laiko, bet Vilnius, mano akimis, turi ka啪k膮 ypatinga, jis i拧siskiria i拧 kit懦, jame yra ka啪kas tokio, kas sunkiai nusa­koma, kas mane traukia. A拧 膷ia gerai jau膷iuosi. Matyt, mano pagrindinis noras yra ka啪k膮 sukurti, padaryti ka啪k膮 gero 拧iam miestui, nes jis tikrai to vertas. Ir, be abejo, jo nesugadinti.

 

 

Tikrai taip. Nors tie sugadi­nimai reliatyvus dalykas. Gali po kiek laiko pasirodyti, kad tai, kas anks膷iau laikyta blogiu, pama啪u tampa g臈riu. Ir atvirk拧­膷iai. Tai galioja ir pastatams, architekt奴rai.

 

 

Dar kitame interviu man臋s klaus臈, kaip a拧 dirb膷iau, jei tekt懦 projektuoti kur nors Kinijoje, ten, kur man臋s niekas ne啪ino, kur niekas nepasteb臈s. Klau­s臈, ar dirb膷iau taip pat atsakingai, ar ma啪iau? Geras klau­simas. Mylimiausio k奴rinio, pastato neturiu, nes jie gimsta pana拧iai kaip vaikai: turi praeiti laiko, turi i拧ne拧ioti, leisti su­br臋sti, u啪augti, tada augini, ir jis jau savaime tau yra svarbus. Kad ir m奴s懦 projektuoti gyvenamieji namai Vilniaus Nugal臈to­j懦 gatv臈je – jie tikrai atitiko t膮 laikmet寞, buvo galb奴t 拧iek tiek kitokio m膮stymo 啪enklas. Visi sukurti objektai yra tam tikras laiptelis, tam tikras etapas. Jeigu ne jie, neb奴t懦 ir t懦 v臈lesni懦, tad niekaip negalima ko nors i拧imti. Viskas yra t臋stinis proce­sas. 2000-aisiais 寞k奴r臈me „Paleko ARCH studij膮“ ir jau 拧e拧io­lika met懦 t臋siasi m奴s懦 augimas. Kiekviena realizacija yra su­pratimas. Juk 啪odis „realizacija“ turb奴t kilo i拧 angli拧ko 啪od啪io „realisation“, kurio 拧aknis „realise“ lietuvi拧kai yra „suprati­mas“. Ir 膷ia a拧 matau prasming膮 ry拧寞, nes realizacija n臈ra pa­baiga, u啪mir拧imas, tai yra labai rimtas sav臋s patikrinimas. Tu duodi sau tam tikr膮 ataskait膮, gauni gr寞啪tam膮j寞 ry拧寞, pasidarai i拧vadas ir 寞 kit膮 projekt膮 eini jau su tomis i拧vadomis, su tuo supratimu. Tai gali liesti labai daug sri膷i懦: pa膷i膮 architekt奴r膮, med啪iagas, stili懦, santykius tarp 啪moni懦, proceso organizavi­m膮 ir daugel寞 kit懦 dalyk懦. Kaskart vis bandai kriti拧kai pa啪i奴r臈­ti 寞 tai, kas atsitiko, atsisijoti, atsirinkti ir kit膮 darb膮 jau daryti geriau. D臈l to ir visi mano kurti objektai man yra suri拧tos, su­sietos grandin臈s segmentai – n臈 vienas negali b奴ti i拧imtas, i拧keltas, 寞vardytas vertingesniu u啪 likusius. Taip pat nor臈膷iau pabr臈啪ti, jog darbai, kurti kartu su studija, n臈ra vieno mano nuopelnas – jie gimsta per bendrus maketus, eskizus, dis­kusijas. B奴tent diskusija yra variklis naujam 臈jimui 寞 priek寞.

 

 

艩is klausimas prie拧 kur寞 laik膮 man jau buvo kil臋s, supratau, kad noriu 寞sivardyti, kas 膷ia vyksta. Turb奴t turiu dar banalesn寞 atsakym膮 – 啪mogus. Kai geriau pagalvoji, viskas ir yra apie tai. Ir studentams taip ban­dau ai拧kinti k奴rybos principus: nedarykite skulpt奴ros, 寞 kuri膮 v臈liau bandysite 寞komponuoti 啪mogaus gyvenim膮, atvirk拧­膷iai – pirmiausia reikia susikurti 啪mogaus gyvenimo scenari­j懦, kuris b奴t懦 glaud啪iai susij臋s su pastato paskirtimi, funkcija, aplinka. Tik tada, kai 拧i膮 viet膮 matysite i拧tisas 24 valandas, visus 12 m臈nesi懦, 啪inosite, kaip norite, kad ji veikt懦, kas kur jud臈t懦, kas k膮 matyt懦, kas kur atsivert懦, kas su kuo susitikt懦, kas nesusitikt懦, i拧 kurios pus臈s 拧viest懦 saul臈 – tada jau gali­te 拧寞 scenarij懦 bandyti aprengti. Na, o r奴bas turi tiesiog priimti t膮 scenarij懦: ten, kur reikia privatumo – u啪daryti, kur reikia atsiskleisti – vietoje sienos daryti stikl膮, kur reikia praeiti – daryti jungt寞. Turi 寞 拧寞 scenarij懦 啪velgti re啪isieriaus akimis, save suma啪inti 寞 t膮 „Google“ 啪mogeliuk膮, mintimis vaik拧膷ioti po pastato vid懦, j寞 steb臈ti, o ne tik galvoti apie fasad膮 kaip apie skulpt奴r膮. Reikia suprasti, ko nori tas 啪mogeliukas, o ne gatve va啪iuojantis vairuotojas, kaip pastarajam bus gra啪iau – juk jis prava啪iuos ir pamir拧. Pastat膮 kuriame tam 啪mogui, kuris ten gyvens, dirbs, kuris gali gauti daug 拧viesos, bet, jei lang膮 nusuksi 寞 kit膮 pus臋, galb奴t dvylika m臈nesi懦 nematys saul臈s. Tai labai atsakingi dalykai.

 

 

Taip, b奴tent. Ir tuo­met 膷ia nereik臈s jokio dizaino. A拧 bandau studentus nuo jo atkalb臈ti, tikrai nereikia nuo to prad臈ti. Dizainas turi atsirasti tik kaip pasekm臈 jau 寞vykusios re啪is奴ros, pamatyto gyvenimo, gerai sud臈t懦 erdvi懦. Tik tuomet, pasirinkus tinkam膮 med啪ia­g膮, jau gali prad臈ti viskas rastis. Na, o jeigu dizaino visgi ne­atsiras, tai nieko baisaus, nes viskas ir taip gerai veiks. Kitaip tariant, architekt奴ra n臈ra puo拧ybos sritis, tai – kai kas 拧iek tiek esmingiau.

 

 

 

沤inoma, kad apdovanojimai yra svarb奴s, ypa膷 Nacionalin臈 premija. B奴膷iau veidmainis, jei saky膷iau, kad man tai buvo nesvarbu. Ko gero, Lietuvoje tai yra auk拧膷iausias 寞manomas 寞vertinimas k奴r臈jui. Suprasti, kad tave vertina, kad padarei ka啪k膮, kas buvo pasteb臈ta, – kiekvienam tai b奴t懦 malonu. Lygiai taip pat suprantu, jog tai yra 啪aidimas su savo atsitik­tinumo momentais. Neabejoju, kad Lietuvoje yra architekt懦, kurie ne k膮 ma啪iau nusipelno tokio 寞vertinimo, yra labai stipr奴s ir niekuo nenusileid啪ia m奴s懦 biurui. Nat奴raliai, 啪mogi拧kai d啪iaugiuosi 拧iuo 寞vertinimu, bet stengiuosi to nesureik拧minti. Nereikia manyti, kad t膮 akimirk膮, kai tave pasiek臈 啪inia apie laim臈jim膮, tu tapai ka啪kiek geresnis. Deja, n臈 per krisl膮. Tai yra tam tikras mestas burtas. Burtininkas tiesiog pamojo laz­dele, met臈 啪vaig啪del臋 ir ji nukrito ant tav臋s.

 

 

Manau, jog visi s膮啪iningai dirbantys k奴rybingi 啪mo­n臈s, nepasitenkinantys tuo, k膮 turi 拧iandien, ir vis norintys padaryti geriau, eina teisinga kryptimi.

 

 

Manau, kad ka啪­kas tokio tikrai yra... Patiriu skirting懦 period懦: kartais b奴nu tarsi ant sparn懦, galiu ir noriu daug dirbti, tai darau su pasitenkinimu, o ir re­zultatai b奴na geri.

 

Visgi nenor臈膷iau to sureik拧minti. Tai turb奴t irgi gana in­dividual奴s 啪mogi拧ki dalykai. Kiekvienas turime ir profesin寞, ir asmenin寞 gyvenim膮, pastarajame juk taip pat b奴na visko – jis juk niekada neina lygia horizontalia linija: b奴na pakilim懦, b奴na nuosmuki懦. Tai, be abejon臈s, turi 寞takos. Na, bet atvirai, man yra buv臋 visaip – net ir per vien膮 i拧 did啪iausi懦 gyvenimo krizi懦 s臈kmingai sudalyvavau ir laim臈jau konkurs膮.

 

 

膶ia b奴t懦 tarsi prie拧inga m奴zoms. Kitaip tariant, galima tur臈ti ir antim奴z膮. Tikiu, jog siauras u啪sidarymas savo rate nieko gero ne啪ada ir niekur nenuves, tad stengiuosi pa­tenkinti savo 啪ini懦 tro拧kim膮 kuo 寞vairesn臈se srityse. Tiek mu­zikoje, tiek literat奴roje, tiek kelion臈se – jau膷iu, kad tai netie­siogiai, bet visgi atsiliepia mano darbe. Gal懦 gale, kaip sako sporto var啪yb懦 komentatoriai, pailsi „nuo kamuolio“.